Sumaištis ir sudėtinga situacija Ukrainoje buvo daugeliui žmonių naujas žingsnis į gyvenimą ir tikslas pradėti naujai savo kelią. Nekalbant apie tragiškus įvykius, kurie susiję su kiekviena šeima, skaudžius išgyvenimus, svarbu įvertinti situaciją pozityviai ir bandyti savo gyvenimo kryptį keisti: mokytis, ieškoti naujų būdų integruotis į visuomenę, nors ir nelabai pažįstamą, bet visgi draugišką. Lietuviai su ukrainiečiais, atrodo, greitai rado bendrą kalbą ir ištiesė vieni kitiems rankas bendrystei. Viktoro Kuprevičiaus progimnazijoje šią vasarą vyko mokymai ukrainiečių vaikams – nuo priešmokyklinio ugdymo iki suaugusiųjų įsitraukimo į šį nelengvą procesą.
Vasara – atostogos mokytojams, tačiau tą laiką kiekvienas sprendžia, kaip išnaudoti prasmingai. Savo vasaros mokymų įspūdžiais ir patirtimi dalijasi lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Marija Gustainienė.
Esu vadinamoji „darboholikė“, todėl prie savo vasariškų kelionių, veiklų su šeima, visada atrandu laiko naujoms idėjoms. Ši vasara man buvo puiki dėl naujos patirties, dėl ko pati labai džiaugiuosi, galėjusi prisidėti ir padėti kitiems. Viktoro Kuprevičiaus progimnazijos direktorė Sonata Alijošienė pakvietė mane mokyti ukrainiečius lietuvių kalbos. Esu lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, todėl tokia patirtis mane labai greitai sužavėjo ir įsitraukiau į šią veiklą. Ypač geranoriškai nuteikė nuoširdus ir malonus pokalbis su direktore. Toks nepaprastas jos paprastumas, gebėjimas suprasti kitą žmogų ir jam padėti mane labai įkvėpė. Dirbau su dviem grupėmis: mažaisiais – priešmokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus – vaikais bei vyresniaisiais, kurie jau mokysis septintoje – aštuntoje klasėje, buvo ir vyresniųjų, prisijungė ir vaikų tėveliai. Lietuvių kalba labai sena, archajinė, gramatika sudėtinga – to mes negalime paneigti, bet kalba labai graži ir maloni ausiai. Jau per pirmąsias pamokas ukrainiečiai nustebo, kad iš vieno žodžio galima padaryti tiek daug malonumą reiškiančių žodžių: namas, namelis, namukas, nameliukas, namelytis ir pan. Tačiau stebino ir tai, kad prie jau išmoktų taisyklių dažnai atsiranda išimtinių atvejų, kuriuos reikia įsidėmėti. Mažieji nesunkiai mokėsi eilėraščių, skaičiuočių, žaisdami įvairius žaidimus tarė lietuviškus žodžius, tik sunkumų pasitaikė, kai reikėjo suderinti linksnius, gimines, skaičius ar ištarti atskirus garsus, juos sujungti į žodžius.
Kaip mes dirbome? Savo programą susidariau taip, tarsi pati norėčiau išmokti svetimą kalbą ir nuo ko turėčiau pradėti, kokių man prireiktų pirmiausia žodžių. Dar buvau klausiusi seminarų, kaip mokyti užsieniečius lietuvių kalbos. Aišku, pavarčiau knygynuose ne vieną pasikalbėjimų žodynėlį, bet supratau tai, kad išmokęs frazes žmogus vis tiek negalės bendrauti, jis nesupras savo pašnekovo, svarbu mokėti gramatiškai išmanyti kalbos sistemą, o paskui jau „pritraukti“ į savo žodyną vis naujų žodžių, juos įsidėmėti. Mažieji dar nemoka rašyti, todėl juos mokyti pasirengiau žaidimų metodais (skaičiuotės, eilėraščiai, pasakojimas pagal paveikslėlius, savęs ir draugo apibūdinimas, piešimas ir pasakojimas, ką nupiešė, lipdymas ir pasakos kūrimas). Žinoma, nebuvo paprasta, kai kurie vaikai greitai įsiminė, o kai kuriems teko ir daugiau kartų kartoti. Vaikams patiko vaikščioti po aplinką (kabinetas, koridorius) ir suradus daiktus juos apibūdinti. Vaizdinis matymas jiems buvo labai priimtinas. Išmoko skaičiuoti, pažinti ir pavadinti spalvas, kūno dalis, artimos aplinkos daiktus, panaudoti tinkamai prielinksnius. Sunkumų buvo dėl giminių derinimo, nes kai kurie žodžiai rusų kalboje yra vyriškosios giminės, o lietuvių kalboje – moteriškosios. Kad lengviau sektųsi pasakoti, pirmiau vaikai pasakydavo rusiškai, o paskui mes bandėme jų tekstus pasakoti lietuviškai. Buvo ir smagaus juoko, kai vaikų kurtos pasakos personažai (kiaulė, krokodilas, dinozauras, šuo) įgijo sparnus ir norėjo skraidyti, kai jų sukurta veikėja kiaulė su daug balionų pakilo į orą ir skrido virš medžių viršūnių. Vaikų fantazija laki, o juokas davė ne tik gerų emocijų, bet ir motyvaciją mokytis.
Vyresnieji dirbo kruopščiai. Galiu paminėti tokį išskirtinį ukrainiečių bruožą – didelę motyvaciją mokytis ir išmokti. Gerai parašytais sakiniais, atliktomis užduotimis džiaugėsi, o kai kurias užduotis buvo sunkiau įveikti. Labai aktyviai dirbo Ksenia, Ana, Artiomas, Darja, Tania ir kiti. Man buvo smagu, kad vis prie mūsų prisijungė tėveliai, jie paprašė dirbti kartu su vaikais. Net gražu žiūrėti, kai vaikai lenktyniavo su tėveliais, kas greičiau gerai parašys, kas nepadarys klaidų. Bandėme pasakoti įvairiomis temomis „Atostogos“, „Mokykloje“, „Parduotuvėje“, „Šeima“, „Mano namai“, „Virtuvėje“ ir kitomis. Pirmiausia pradėjau pamokas nuo veiksmažodžio, o paskui, atlikę nemažai užduočių, jau susipažinome su daiktavardžiais (linksniais, linksniuotėmis, skaičiais, giminėmis), būdvardžiais, mokėmės juos derinti. O tada jau ir nesunkus tapo įvardis, prielinksnis. Užduotis, kaip atliko, reikėjo peržiūrėti individualiai, nes dauguma dar sunkai atskyrė lietuviškąją – e- nuo – ė –, painiojosi dėl nosinių rašybos vienaskaitos galininko ir daugiskaitos kilmininko linksniuose. Žinoma, nelengva išmokti gerai svetimą kalbą, dar daug yra nežinomųjų (nosinių raidžių rašyba žodžių šaknyje, priebalsių asimiliacija, įvardžiuotinių formų rašyba), kuriuos tik laikui bėgant po truputį bus galima mokytis ir išmokti. Šie mokiniai turi nors truputį jau pažinti lietuvių kalbos sistemą, gebėti kurti sakinius iš atskirų žodžių, susikalbėti, gebėti atsakyti į jiems užduotą klausimą ar suprasti skaitomą tekstą (bent jau esmę).
Mane, kaip mokytoją, labai gerai nuteikė ukrainiečių motyvacija mokytis, bet dar labai gerų emocijų suteikė ir tai, kai po savaitgalio atėję mokiniai ir jų tėveliai jaudinamai pasakojo, kokia stulbinamai graži Lietuvos gamta. Vieno mokinio mama sako, net kvapą gniaužė, ežerų kraštas, visur žalia, tyla, ramybė. Aš manau, kad kiekvienam lietuviui tai būtų pagiriamasis žodis, kad mūsų krašto aplinka ne tik draugiška nelaimės ištiktiems žmonėms, bet ji teikia jiems ramybę, grožį. Šios vasaros patirtis man labai naudinga ne tik dėl to, kad galėjau pritaikyti savo žinias ir mokyti kitataučius lietuvių kalbos, bet ir dėl to, kad pati nemažai sužinojau apie Ukrainą, šios tautos kalbos ypatumus, net ir išmokau keletą žodžių. Kaip nuoširdžiai sužibėdavo jų akys, kai pasisveikiname ir atsisveikiname lietuviškai ir ukrainietiškai. Mane labai gerai nuteikė nauja pažintis su mokyklos direktore. Iš tiesų, ne dažnai tokių žmonių pasitaiko sutikti – kalbėtis apie bendrą siekiamą tikslą, nuoširdžiai pasitarti, kas geriausia būtų šiems vaikams, aptarti pamokėles ir dalintis įžvalgomis. Kai visuomenėje vis dažnesnė tampa susvetimėjimo problema, kai vieni kitų šalinamės, tai manau, kad šioje mokykloje brandinama šilta aplinka ir tarpusavio santykiai.
Gyvenimo kelias nėra tiesus, pasitaiko išsišakojimų į takus ir takelius, o kartais ir labai didelių netikėtumų gali pasitaikyti, bet visada svarbu, kad sutiktume reikiamus žmones, su kuriais būtų malonu toliau eiti kartu, padėti vieni kitiems. Aš taip pat džiaugiuosi ir dėl savęs, kad galėjau bent dalele prisidėti prie pagalbos ukrainiečiams. Manau, kad jie ne tik išmoks lietuvių kalbos, bet ją ir pamils.
Lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Marija Gustainienė
